Apie dvarą
XIX a. viduryje Bebirvų dvaras priklausė vieniems iš turtingiausių to meto Raseinių dvarininkams Bilevičiams, vietinių vadintiems Biliūnams, turėjo ir antrą pavadinimą – Janobilio dvaras. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Janobilio – Bebirvų dvaras buvo parduotas Juozui Teišerskiui, o iš jo jau atgavus nepriklausomybę perėjo Jonui Čižui.
Nepriklausomybės metais paaiškėjo, kad šis dvaras yra pusiaukelėje tarp pono Nikolojaus Chrusčiovo ir Antano Babono dvarų, todėl šis Bebirvų dvaras buvo pasirinktas perdirbimo įmonei kurti. Buvo pastatyta pieninė, kuri veikė kaip pieno nugriebimo ir sviesto gamybos įmonė (dabar čia yra pokylių salė). Po karo pieninė buvo ne tik pieno surinkimo, nugriebimo, bet ir kiaušinių bei sviesto surinkimo punktas. Ši produkcija buvo parduodama ir užsienio šalims. Sovietmečiu išaugusios kolchozų bandos, Bebirvų pieninės paslaugos tapo nereikalingos ir ji buvo apleista, sunyko. Išliko tik rūsių liekanos, kurie dabar buvo atstatyti. Dvaro patalpose gyveno keletas šeimų, bet vėliau išsikėlė gyventi į miestus, o pastatai neremontuojami iro.
Dabar jau niekas to vardo – Janobilis nežino, kaip nežino ir pirmųjų šio dvaro dvarininkų vardų bei tikslių statybos metų. Apie šį dvarą nėra išlikę daugiau medžiagos. Pagal nekilnojamojo turto registrą statybos pradžios metai nurodyti 1912 m., tačiau nežinoma, ar tai tikslu. Bebirvų kaime 1930 m. buvo surašyta 44 sodybos. Dabar neliko kaimo sodybų, liko tik vienas dvaras, kuris šliejasi prie upelio Bebirva, kuris kaip motina saugo savo glėbyje dvaro praeitį, todėl ši kaimo turizmo sodyba ir pavadinta „Dvaras Bebirva“.